Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio visuomenei skiriant vaikų ir suaugusių sutrikimams, svarbu žinoti, kaip šiems asmenims galime padėti ir mes patys. Vienas iš neretai pasitaikančių genetinių ir neurologinių ligų grupės sutrikimų yra disleksija. Disleksija apsunkina raidėmis išreikštos informacijos priėmimą ir analizavimą (skaitymas, rašymas, tarimas). Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, disleksija pasireiškia 10-15 proc. pasaulio gyventojų, o Lietuvoje dėl šio sutrikimo su mokymosi sunkumais kiekvienos mokyklos klasėje gali susidurti bent pora vaikų.
Nors disleksija sergantys žmonės pasižymi komunikabilumu, puikia vizualizacija, girdimąja atmintimi ir kūrybiškumu, vis dėlto disleksijos simptomai gerokai apsunkina ypač mokyklinio amžiaus vaikų kasdienybę. Šiems vaikams sunkiau sekasi atpažinti žodžius, atskirus garsus paversti vienu žodžiu. Dėl to vaikai skaito daug lėčiau, yra linkę praleisti ar pridėti raides, spėlioti žodžius; kyla problemų ir tariant žodžius.
Labai svarbu dar ankstyvame amžiuje atrasti būdų, kaip padėti disleksiją turintiems vaikams. Kitaip jie gali pradėti nepasitikėti savimi, gali atsirasti kitų psichologinių, emocinių problemų. Neretai disleksikai vaikai patiria stresą mokykloje, o galiausiai – išmoksta maskuoti ir ignoruoti savo sutrikimą. Tėvai ir mokytojai, norintys padėti su disleksija gyvenantiems vaikams ir palengvinti mokymosi procesą, turėtų įsidėmėti specifinius mokymo metodus ir užduočių formulavimo būdus, palengvinančius informacijos įsisąmoninimą.
Kokius informacijos pateikimo būdus naudoti:
Šalia teksto patariama pridėti paveikslėlių ar diagramų.
Tekstas turėtų būti lygiuojamas kairėje, o teksto formatas/išdėstymas išlikti vienodas ir nuoseklus visose pastraipose.
Kai tai įmanoma, informaciją rekomenduojama pateikti pasitelkiant audiovizualinę medžiagą: garso ar vaizdo įrašus.
Medžiaga turėtų būti aiški, konkreti, pateikta glaustai ir paprastai.
Vertėtų paklausti mokinio, ar informacija, pateikiama ekrane, būtų geriau suprantama pakeitus kontrastą tarp fono ir teksto.
Norint padėti vaikui neatsilikti su skaitymo užduotimis, galima tekstą perskaityti: tai padės suvokti girdimo teksto pagrindinę mintį ir toliau su tekstu dirbti savarankiškai. Taip pat rekomenduojama kontrolinių darbų metu užduotį perskaityti garsiai.
Skaitant tekstą patariama popieriaus lapu uždengti likusią teksto dalį, kad vaikas nematytų, kiek dar liko skaityti ir nebandytų akimis aprėpti viso teksto – disleksikams ypač sunku skaityti linijine seka.
Labai svarbus tempas: disleksiją turintiems vaikams būtina struktūra ir pertraukos, nes skaitymas tokius vaikus gali ypač išvarginti, kelti galvos skausmus. Verčiau skaityti lėtai, tačiau gerai suvokti tekstą.
Verta atkreipti dėmesį į tai, jog disleksikams sunkiau sekasi skaityti standartinį tekstą juodomis raidėmis baltame fone. Vieniems vaikams padeda gelsvas fonas ir pilkos raidės, kartais tekstas mieliau skaitomas netgi juodame fone. Vėliau, išmokus skaityti patogiu būdu, reikėtų pereiti prie įprasto teksto skaitymo.
Mokantis konkrečius faktus patariama naudoti sąsajas ir logiką: prie žodžio, kurį reikia išmokti, pridėti paveikslėlį; prie sostinės, kurią reikia atpažinti, užsirašyti klausimų apie pačią šalį, aplink esančias vietoves, šalies įvykius, žmones ir pan. Dar vienas efektyvus būdas susisteminti informaciją bei vizualizuoti jungtis yra minčių žemėlapio panaudojimas mokymosi metu.
Kokių informacijos pateikimo būdų vengti:
Nepateikite mokiniui informacijos išdėstytos didelėse, suspaustose pastraipose – tekstą išskaidykite.
Nenaudokite kursyvo, žodžių pabraukimų, venkite rašyti tik didžiosiomis raidėmis.
Neverskite mokinio iškart prisiminti, kas buvo skaityta ankstesniuose puslapiuose – geriau sugalvokite užuominų, kad prisiminti būtų lengviau.
Tekste nepalikite gramatikos klaidų (galite naudoti automatinę klaidų taisymo funkciją kompiuteryje).
Nevartokite nereikšmingų, sudėtingų žodžių ir sakinių, kurie „apkrauna“ tekstą ir ekraną bei apsunkina informacijos įsisąmoninimą.
Neapkraukite mokinio namų darbais: disleksiją turintys vaikai įprastai namuose turi vytis ir pabaiginėti užduotis, pradėtas mokykloje. Pervargimas ir pasikartojantis akademinis nepasisekimas numuša moksleivio pasitikėjimą savo jėgomis, formuoja apatiją mokslams.
Neskirkite mokiniui užduočių, kurios disleksiją turinčiam vaikui bus betikslės ir itin varginančios. Pavyzdžiui, nors teksto nurašinėjimas gali padėti geriau įsiskaityti į tekstą, disleksikui tokia užduotis pareikalaus daug pastangų ir energijos, suteiks minimaliai naudos.
Skaitymo sutrikimas neturėtų būti pagrindinė, žmogų apibūdinanti savybė. Dėl to svarbu, kad kiekvienas iš mūsų šiems žmonėms padėtume įveikti kasdienius patiriamus iššūkius. Tinkama motyvacija ir rūpestinga aplinka bei supantys mokytojai gali padėti disleksiją turintiems žmonėms siekti akademinių aukštumų, o vėliau – kilti karjeros laiptais. Ankstesnis Įrašas Naujesnis Įrašas