Kodėl net geri mokiniai „sudega“ per egzaminus: problema, kurios vis dar nemokome spręsti

Artėjant valstybiniams brandos egzaminams daugelis mokinių pradeda mokytis intensyviau nei bet kada. Ilgi vakarai prie knygų, daugiau užduočių, mažiau poilsio – visa tai atrodo logiška strategija. Tačiau realybė dažnai parodo priešingą rezultatą: net ir stiprūs mokiniai neišnaudoja savo potencialo ir nusivilia rezultatais.

„Alfa Klasės“ korepetitorė Barbora Gintarė Bilinskaitė, su mokiniais dirbanti jau ketverius metus, pastebi aiškią tendenciją: „Prieš egzaminus pamokose dažnai tenka laiką skirti ne mokymuisi ar temų kartojimui, o mokinių raminimui.“ Pasak jos, prastesnių nei tikėtasi egzaminų rezultatų priežastis dažnai slypi ne žinių trūkume, o gebėjime susitvarkyti su stresu.

Stresas „užblokuoja“ atmintį

Egzaminų metu aktyvuojasi natūrali organizmo reakcija į grėsmę. Nors evoliuciškai ji skirta padėti išgyventi, akademinėje aplinkoje dažnai veikia priešingai. Padidėjęs stresas mažina darbinę atmintį, trikdo koncentraciją ir siaurina dėmesį. Mokinys pradeda fiksuotis į klaidas, galimas nesėkmes, o ne į užduotį. Būtent todėl atsiranda vadinamasis „tuščio lapo“ efektas – kai anksčiau žinota informacija tampa sunkiai pasiekiama.

Paradoksalu, tačiau vidutinis streso lygis yra naudingas – jis mobilizuoja ir padeda susikaupti. Problema atsiranda tada, kai ši riba peržengiama. Dėl to mokiniai gali gauti net 10–20 % prastesnius egzaminų rezultatus.

Didžiausias priešas – ne egzaminas, o mintys apie jį

Vienas svarbiausių aspektų, apie kurį vis dar per mažai kalbama, yra mokinių vidinis dialogas.

Mintys, tokios kaip „jei prastai išlaikysiu egzaminą, mano ateitis bus sugadinta“, „visi kiti pasiruošę geriau“ ar „aš viską pamiršiu“, nėra tik emocinis fonas. Jos tiesiogiai veikia savijautą ir elgesį. Pagal kognityvinės elgesio terapijos principus mintys sukelia emocijas, o emocijos lemia veiksmus. Kitaip tariant, katastrofinės mintys sukuria nerimą, kuris trukdo veikti efektyviai.

„Kai mokiniai išmoksta keisti šias mintis į realistiškesnes, keičiasi ne tik jų savijauta, bet ir pagerėja mokymosi rezultatai“, – sako korepetitorė Barbora.

Pasitikėjimas savimi – įgūdis, kurį galima stiprinti

Dar vienas esminis veiksnys – saviveiksmingumas, arba tikėjimas savo gebėjimu susidoroti su situacija.

Mokiniai, kurie tiki, kad gali susitvarkyti, patiria mažiau streso, yra labiau susitelkę ir pasiekia geresnių rezultatų. Tai nėra abstrakti savybė – ją galima ugdyti per patirtį, refleksiją ir tinkamas strategijas.

Perėjimas nuo klausimo „ar aš sugebėsiu?“ prie „ką galiu padaryti, kad man pavyktų?“ tampa lūžio tašku daugeliui mokinių.

Vien teorijos neužtenka – reikia įrankių

Net ir supratus streso mechanizmus, kritiniu momentu reikalingi konkretūs veiksmai.

Kvėpavimo technikos, dėmesio nukreipimas į dabarties momentą, paprasti įsižeminimo pratimai – tai metodai, kurie leidžia per kelias minutes sumažinti fiziologinį streso atsaką net 30–40 %. Jie ypač svarbūs egzamino metu, kai reikia greitai susigrąžinti kontrolę. Tokie metodai gali padėti pasiekti net iki 15 % geresnius rezultatus. 

„Streso nereikia visiškai panaikinti – to padaryti neįmanoma. Tačiau galima išmokti jį reguliuoti taip, kad kritiniais momentais jis netrukdytų veikti“, – teigia Barbora.

Kodėl vis dar to nemokome?

Švietimo sistema orientuota į turinį – ką mokinys turi žinoti. Tačiau gerokai mažiau dėmesio skiriama minkštiesiems įgūdžiams ir tam, kaip veikti situacijoje, kurioje tas žinias reikia pritaikyti. Rezultatas – mokiniai, kurie yra pasiruošę teoriškai, bet ne psichologiškai.

Svarbu pradėti sistemingai mokyti streso valdymo ir suprasti, kad egzaminuose atsiskleidžia ne tik žinios, bet ir gebėjimas susitvarkyti su savo vidine būsena.